Simbolių reikšmė kalėdiniuose ir naujametiniuose atvirukuose

 Kalėdinius ir naujametinius atvirukus gamino geriausi menininkai ir spaustuvininkai. Menininkai neturėjo fantazijai ribų, todėl Kalėdiniuose atvirukuose buvo vaizduojamos biblinės scenos ir paprastų žmonių gyvenimo akimirkos: kaimo gyvenimo vaizdai, papuošta eglutė, žvakės, į roges pakinkyti trys arkliai, žiema, žvaigždėta naktis. Labai dažnai vaikus piešė kaip angelus, taip pat vaikų žiemos pramogas. Tuo tarpu naujametiniuose atvirukuose dominavo aristokratiški siužetai: kalendorius, laikrodis, šampanas, karnavalas ir net gundančiai atrodančios moterys, dažnai buvo galima išvysti dieną ir net vasarą.senoviniai-lietuviski-atvirukai-6

Kalėdų senelis

Įvairiose pasaulio šalyse Kalėdų Senelis vadinamas skirtingai, tačiau atrodo visur panašiai: didelis, balta barzda, vilkintis kailiniais, su lazda, su gausybe dovanų arba su maišu ant nugaros. Atvirukuose jis dažnai pirštinėtas, kailiniuotas, su kepure, avi žieminiais batais. Neretai kartu su Kalėdų seneliu vaizduojami Kalėdų senelio padėjėjai – nykštukai, kartu su rusų Seneliu Šalčiu – jo anūkė Snieguolė.senoviniai-lietuviski-atvirukai-2

Gėlės

Gėlės vaizduojamos kas ketvirtame ar penktame naujamečiame tarpukario atviruke ir kas dešimtame kalėdiniame atviruke. Krikščioniškosios simbolikos požiūriu Kalėdų atvirukuose vaizduojamos gėlės – tai rojaus žiedai, simbolizuojantys laiką, amžinybę, labdarą ir gailestingumą. Gėlės simbolizuoja trapumą, puokštės reiškia ateities galimybes, pumpurai – dabartį, vystančios gėlės – praeitį. Dažniausiai atvirukuose vaizduojamos rožės, neužmirštuolės, žibuoklės. Neužmirštuolės laikomos pastovumo, ištikimybės ir tikrosios meilės simboliu. Žibuoklės simbolizuoja nekaltybę, kuklumą, grožį ir ilgaamžiškumą.senoviniai-lietuviski-atvirukai-3

Varpai, varpeliai

Varpai – įprasti Kalėdų ir Naujųjų metų simboliai. Tarpukariu Vakarų Europoje prieš vidurnaktį senuosius metus palydėdavo prislopintais bažnyčių varpų garsais, o Naujuosius metus sutikdavo garsiais varpų dūžiais. Vokietijoje manyta, kad varpų garsai Naujųjų metų naktį palaimina linų ir avižų derlių. Rusijoje varpai buvo laikomi gyvais, jiems priskirdavo gebėjimus gydyti ligas, išvaikyti audrą, apsaugoti nuo žaibo, išvaryti piktąsias dvasias. Pinigų aukojimas naujiems varpams pirkti buvo laikomas geriausiu būdu palengvinti nuodėmingos sielos likimą pomirtiniame gyvenime.senoviniai-lietuviski-atvirukai-4

Pasaga

Dažną tarpukario atviruką puošia vienas žinomiausių laimės talismanų – pasaga. Europos šalyse tikėta, kad forma jauną mėnulį primenančiai pasagai stebuklingų galių suteikė dangaus dievai. Iki šiol manoma, kad rasta ant kelio, parsinešta ir virš durų pakabinta pasaga atneša didelę sėkmę, pinigus. Vienose šalyse pasagos kabinamos „ragais“ žemyn, kad laimė lytų ant žmonių. O kitur žmonės įsitikinę, kad pasagas reikia kabinti „ragais“ aukštyn, kad laimė neišbėgtų.

Gali būti, kad pasagos laimės simboliais laikomos dėl pragmatiškų dalykų: seniau geležis buvo labai vertinga, todėl rasta geležinė pasaga tikrai galėjo pradžiuginti neturtingą žmogų. O dar laimingesni būdavo tie, kuriems pasitaikydavo rasti didikų arklių pamestų sidabro, aukso pasagų.senoviniai-lietuviski-atvirukai-1

Paršeliai

Tarpukario laikotarpiu paršeliai dažnai vaizduojami ant Kalėdų ir Naujųjų metų atvirukų. Ši paršelių vaizdavimo tradicija ant atvirukų atėjo iš vokiečių. Yra posakis „Gauti kiaulę“ – reikšmė „atėjo užgriuvo laimė“. Įvairios stebuklingų paršelių variacijos ilgą laiką gyvavo Vakarų Europoje, net iki XIX amžiaus. Tiuringijoje ir Čekijoje per Kalėdas daugelis svajojo danguje laimei pamatyti skriejantį auksinį paršelį, o Švabijoje – baltą paršelį su aukso grandine.

Pagarba kiaulei – tolimos pagonybės aidas: tyrėjai atkreipė dėmesį, kad Kalėdų ir Naujųjų metų šventės sutampa su pagoniškų švenčių dienomis, kurios suvaidino didžiulį vaidmenį „Gyvūnų simbolikoje“. Ir nors krikščionių bažnyčia padarė viską išnaikinti pagonybę, jos apraiškos dar išliko iki šių dienų su kai kuriomis tradicijomis ir papročiais.

Daugiau senovinių kalėdinių atvirukų kviečiame pamatyti „gyvai“ Eglutės žaisliukų muziejuje.

Straipsnį parengė: Violeta Karklytė.

Naudota medžiaga:

  1. Žukovskis A. Atviruko istorija // Literatūra ir menas, 2004 Liepos 23, p. 20;
  2. Šventiniai atvirukai, Sudarytojas: Giedra Kazlauskienė, Vidmantas Staniulis, 2007, Šviesa;
  3. http://misareg.livejournal.com/52687.html
  4. http://www.christmasheaven.ru/articles.php?article_id=155

 

 

Parašykite komentarą